Kai miršta mylimas žmogus, natūralu ieškoti to, kas sietųsi su tuo, ką jauti. Ar tai būtų pyktis, liūdesys, užvaldymas, sielvartas – mes kreipiamės į tai, kas pažįstama ir paguodžia. Vieniems tai yra muzika, o gal knyga, o kitiems – poezija. Balandis yra Nacionalinis poezijos mėnuo ir puiki proga pasidalinti gražių eilėraščių rinkiniu apie sielvartą, praradimą ir gydymą. Tegul čia rasite ką nors, kas su jumis kalba bet kokiu būdu, kurio jums gali prireikti.
(Aš nešiojuosi tavo širdį su savimi (aš nešiojuosi ją)
Aš nešiojuosi tavo širdį su savimi (nešiuosi ją
mano širdis)Aš niekada be jo (niekur
aš einu, tu eik, mano brangioji; ir kad ir kas būtų padaryta
tik aš, mano brangioji)
Bijau
jokio likimo (nes tu esi mano likimas, mano mielasis), aš nenoriu
jokio pasaulio (nes gražus tu esi mano pasaulis, mano tiesa)
ir tu esi tai, ką visada reiškė mėnulis
ir ką saulė visada dainuos, esi tu
čia yra giliausia paslaptis, kurios niekas nežino
(čia yra šaknies šaknis ir pumpuro pumpuras
ir dangaus dangaus medžio, vadinamo gyvybe;kuris auga
aukščiau, nei siela gali tikėtis ar protas gali paslėpti)
ir tai yra stebuklas, kuris išskiria žvaigždes
Aš nešiojuosi tavo širdį (nešuosi ją savo širdyje)
Tavo kūnas toli nuo manęs
bet ten atidarytas langas
5 iš mano širdies į tavo.
Iš šio lango kaip mėnulis
Slapčia vis siunčiu naujienas.
Aš tik išlindau į kitą kambarį
Kad ir kokie mes buvome vienas kitam, tokie esame.
Vadink mane senu pažįstamu vardu,
Kalbėk su manimi paprastu būdu, kurį visada naudojai
Neskirkite savo tono,
Nedėvėkite priverstinio iškilmingumo ar sielvarto
Juokitės taip, kaip visada juokėmės iš mažų juokelių, kuriuos mėgavomės kartu.
Žaisk, šypsokis, galvok apie mane, melskis už mane.
Tegul mano vardas visada yra buities žodis, koks jis visada buvo,
Tegul kalbama be efekto, be šešėlio pėdsakų.
Gyvenimas reiškia viską, ką jis kada nors reiškė.
Jis yra toks pat, koks buvo bet kada, yra nenutrūkstamas tęstinumas.
Kodėl turėčiau būti iš proto, nes dingau iš akių?
Laukiu tavęs kurį laiką, kažkur visai netoli,
Pirmoji gamtos žalia spalva yra auksas,
Jos ankstyvas lapas yra gėlė;
Tada lapas nusileidžia į lapą.
Taigi aušra eina į dieną.
klausimas toks pat sunkus kaip
ne visada kyla klausimas kodėl
bet kaip mes paleidžiame be
griūvantis – netrupant
nuo atlaisvintų mūsų gniaužtų ką
buvo ir kas galėjo būti.
Edwinas Arlingtonas Robinsonas
Kai matai šias raižytas linijas,
Keliautojau, nesigailėk manęs;
Nors aš tarp mirusiųjų,
Tegul nesakoma liūdno žodžio.
Vaikai, kuriuos palieku,
Ir jų vaikai visi buvo malonūs;
Netoli jų ir mano žmonos,
Mano trys sūnūs ištekėjau teisingai,
Ir jų sūnus aš sūpuojau naktį;
Mirties ir liūdesio niekada neatnešė
Vienos nelaimingos minties priežastis.
Dabar, be ašarų,
Čia jie mane palieka, pilną metų,
Palikite mane ramiam poilsiui
Palaiminimo srityje.
Kai priartėsiu prie savo kelionės pabaigos
Ir aš nukeliauju savo paskutinį pavargusį mylią
Tiesiog pamiršk, jei gali, kad aš kada nors susiraukau
Ir prisimink tik šypseną
Pamiršk nedorus žodžius, kuriuos pasakiau
Prisiminkite kai ką gero padariau
Pamiršk, kad man kada nors skaudėjo širdį
Ir prisimink, kad man buvo labai smagu
Pamiršk, kad aš suklupau ir suklydau
Ir kartais pakliuvo
Prisiminkite, kad aš kovojau sunkias kovas
Ir laimėjo, dienos pabaigoje
Tada pamiršk liūdėti dėl mano išvykimo
Nebūčiau liūdnas nė dienos
Bet vasarą tiesiog pririnkite gėlių
Ir prisimink vietą, kur gulėjau
Ir ateik vakaro šešėlyje
Kai saulė piešia dangų vakaruose
Kelias akimirkas stovėk šalia manęs
Ir prisimink tik mano geriausius
„Viltis“ yra plunksnų dalykas
„Viltis“ yra plunksnų dalykas –
Kas tūno sieloje –
Ir dainuoja melodiją be žodžių –
Ir niekada nesustoja – išvis
O mieliausias – Gale – girdimas –
Ir skaudi turi būti audra –
Tai gali sugniuždyti mažąjį paukštį
Aš tai girdėjau vėsiausioje šalyje –
Ir ant keisčiausios jūros –
Tačiau – niekada – kraštutinume,
Tai prašė trupinėlio – manęs.
