„Pagalbos moterims linija – tai vieta, kur labai skirtingos moterys susirenka dėl vieno bendro tikslo – noro padėti žmonėms“, – sako Milda Norkuvienė ir Rosita Stalgienė, socialinių išmokų specialistės, dirbančios Vėžaičių ir Gargždų seniūnijose, o laisvu laiku savanoriaujančios Pagalbos moterims linijoje.
Moterys pasakoja, kad visada jautė poreikį padėti žmonėms, o pagalbos besikreipiančio ištartas „ačiū“ ir jausmas, kad tu kažkam padėjai, yra tas grįžtamasis ryšys, kuris džiugina labiausiai.
Nuo ko prasidėjo Jūsų kelias į savanorystę?
Milda N.: Savanorystė mano gyvenime atsirado dar mokyklos laikais, tad pamaniau, kad būtų įdomu save išbandyti moterų linijoje. Psichologiniai dalykai mane visada labai traukė, o čia atrodė puiki terpė ateiti ir pradėti praktikuotis. Pagalbos moterims linijoje savanoriauju jau penkerius metus.
Rosita S.: Aš esu visiškai „šviežias“ savanoris. Dar šią vasarą gavau savanorystės diplomą ir oficialiai tapau savanorė. Moterų linija man pasirodė labai įdomi sritis, taip pat norėjau pagilinti aktyvaus klausymo įgūdžius.
Papasakokite, kokius mokymus reikia praeiti, kad savanoris galėtų tapti visaverčiu klausytoju/konsultantu Pagalbos moterims linijoje?
Milda N.: Mokymai susideda iš 3 mėnesių intensyvių kursų, jie vyksta 2 kartus per savaitę. Šių mokymų metu žmogus įgyja bazę teorinių žinių bei gauna galimybę išbandyti praktiškai. Apskritai, konsultuojant ir teikiant pagalbą kitam žmogui, labai svarbus savęs pažinimas. Tam yra skiriama tikrai nemažai dėmesio, bandant pažinti save, priimti savo patirtį, emocijas. Yra sakoma, kad kiek esu pats nuėjęs, tiek galiu nuvesti ir kitą.
Rosita S.: Mokymų metų vyksta praktinė dalis, čia stebime savanorius ir imituojame pokalbius – vienas sugalvoja istoriją, kitas imituoja konsultantą. Taip pat dar yra du savaitgaliai, kai vyksta patyriminės grupės užsiėmimai, kurių metu tu jau pats tyrinėji savo jautriausias vietas, kad išsiaiškintum, kokios situacijos gali labiausiai emociškai tave patį paliesti. Tada susipažįsti, išgyveni, iškalbi ir pačiam lengviau tampa priimti kitą žmogų.
Ar tokia savanorystė yra emociškai paveiki? Ar tenka susidurti su asmeniniais sunkumais, einant per kitų žmonių išgyvenimus? Kokie iššūkiai kyla?
Milda N.: Taip, išties tai yra didelis iššūkis, nes būna įvairiausių situacijų. Bet mes nuo pat pradžių esame mokinami nesusitapatinti su skambinančiuoju žmogumi ir išlikti šališkais. Žinoma, būna visko – kartais ir pats per giliai „įkrenti“ į kito problemą, tada imiesi analizuoti, kodėl taip atsitiko ir vėl prasideda darbas su pačiu savimi.
Ar tenka susidurti su nuolatiniais skambintojais, ar dažniau tai – vienkartiniai skambučiai?
Milda N.: Per visą Lietuvą budi daugybė savanorių, todėl skambindamas asmuo niekada nežino, kas pakels ragelį. Visos tos konsultacijos yra konfidencialios – mes nekalbame nei iš kur esame, nei kokie mūsų vardai. Visa skambučio esmė yra skambintojo istorija – čia ir dabar.
Kokių gerųjų patirčių Jums atnešė savanorystė?
Rosita S.: Nesenai turėjau situaciją, kai skambinusi moteris mane labai įkvėpė. Tokiais momentais tu pamatai, kiek žmogus gali savyje turėti stiprybės, tada tu pats praplėti savo požiūrį ir žinias į tai, kas vyksta aplink. Man buvo didelė nuostaba, kad žmonės iš tiesų ten skambina ir aš manau, kad tai yra labai drąsus žingsnis.
Milda N.: Tas įkvėpimas ir geri jausmai man ateina tada, kai žmogus paskambina su sunkia emocija ir baigiant pokalbį tu jau jauti, kad jam pasidarė lengviau kvėpuoti, žmogus nurimsta. Tai yra tas varikliukas, vedantis į priekį, tas jausmas, kad tu kažkam padėjai.Tikriausiai pats stipriausias dalykas, kurį man atnešė savanorystė Pagalbos moterims linijoje, tai supratimą apie emocijas – kad tai, ką aš jaučiu, yra mano, yra tikra, ir tai turi teisę būti. Nereikia bėgti nuo to, ką aš jaučiu, o išmokti būti su tuo – jeigu aš noriu verkti, aš verkiu. Kiekviena emocija yra svarbi ir būtina išgyventi.
Koks yra pagrindinis Pagalbos moterims linijos tikslas?
Milda N.: Pagalbos moterims linija teikia emocinę paramą. Tikslas toks ir yra, kad kai žmogus paskambina kupinas įvairių emocijų, tas emocijas, kaip mes sakome – „išventiliuoti“. Taip jau veikia mūsų smegenys – jeigu esame pilni emocijų, tada mums sunku priimti bet kokius racionalius sprendimus ar mintis. Tik tada, kai nurimsta emocijos, žmogus pats gali atrasti būdų, kaip jam išeiti iš susidariusios situacijos.Mes padedame žmogui nurimti ir pažiūrėti į situaciją iš šalies.
Kokios yra dažniausios skambinančiųjų problemos? Ar mūsų visuomenėje šiandien yra pakankamai informuojama apie tokių problemų prevencijos priemones?
Milda N.: Daugiausiai skambinančiųjų susiduria su psichologinėmis problemomis – nerimas, depresija, savęs žalojimas ar smurtas artimoje aplinkoje. Tikrai pastebime, kad šiuolaikinėje visuomenėje apie tai yra kalbama vis daugiau.
Rosita S.: Šiandien vis dar susiduriame su gaja problema, tokia kaip jausmų nuvertinimas ir tendencija, kad „tu turi būti stipri“. Mes visi šiek tiek bijome pripažinti tą bejėgiškumą, nes esame įpratę slėpti emocijas. Tačiau pati esu linkusi į šią problemą žiūrėti optimistiškai ir manau, kad jau einame gera linkme. Vėlgi džiugina tai, kad yra tų skambinančiųjų daug, vadinasi, kad jie jau atpažįsta, kai kažkas darosi jų viduje ir ieško sprendimų būdų. Taip pat šiuo metu jau yra daugiau viešinamos pagalbos priemonės ir galimybės, kuriasi įvairios nevyriausybinės organizacijos, aktyviai veikia pagalbos linijos.
Papasakokite apie kreipimosi į Pagalbos moterims liniją būdus.
Milda N.: Pagalbos moterims linijoje veikia trys konsultavimo būdai. Yra linija, kur žmonės gali skambinti visą parą ir gauti gyvą konsultaciją. Taip pat kiekvieną dieną nuo 17 iki 22 valandos veikia gyvo susirašinėjimo platforma. Galimas susirašinėjimas ir elektroniniais laiškais. Skambučiai, žinoma, yra drąsiausias žingsnis, tačiau žmonės gali rinktis jiems saugesnį pagalbos gavimo būdą – susirašinėjimą.
Kaip paskatintumėte kreiptis pagalbos moteris, kurios susiduria su baime garsiai kalbėti apie savo problemas?
Milda N.: Šioje vietoje problemos reikėtų ieškoti užduodant sau klausimą, kodėl aš bijau ieškoti pagalbos. Galbūt žmogus jau yra kreipęsis pagalbos ir ta pagalba nebuvo efektyvi. Mes dažnai sakome, kad reikia kreiptis į psichologą, bet surasti psichologą, kuris yra man artimas, irgi ne visada yra paprasta. Svarbiausias dalykas tikriausiai yra tas, kad žmogus turi pats norėti sau padėti.
Kaip manote, kodėl žmonės turėtų eiti šiuo savanorystės keliu? Kaip paskatinti norinčius, bet nedrįstančius?
Milda N.: Savanorystę laikau savo hobiu. Tai yra puiki vieta ne tik norintiems konsultuoti, bet ir siekiantiems išreikšti save, norintiems priklausyti bendruomenei. Galbūt turite svajonę įkurti būrelį ar realizuoti save kitose veiklose, tai būtent bendruomenėje galite tai įgyvendinti.
Rosita S.: Savanorystei tu turi atiduoti daug laiko ir tai įpareigoja nešti didelę atsakomybę. Tačiau jeigu jauti poreikį padėti žmonėms bei sužinoti daugiau apie save, tai Pagalbos moterims linija yra puiki terpė įprasminti savo laiką ir būtį. Čia susirenka įvairiausios moterys – nuo teisininkių, psichologių iki socialinių darbuotojų, bet visos jos susirenka dėl vieno tikslo – padėti žmogui.
Norinčias įstoti į Pagalbos moterims linijos savanorių gretas kviečiame apsilankyti jų interneto puslapyje ir susipažinti su vykdoma veikla, o susidomėjusius atvykti į atranką. Daugiau informacijos rasite ČIA.
Daugiau naujienų rasite portale Miesto naujienos.
