10 nereliginių atminties kortelės parinkčių



Kaip aptarėme paskutiniame savo tinklaraščio įraše, maldos / atminties kortelės yra tai, ką galite pasirinkti, kai miršta mylimas žmogus. Šios kortelės gali būti pritaikytos įvairiais būdais, todėl jos tikrai atspindi asmenį, kurį jos gerbia. Tiems, kurie nėra stipriai susiję su savo tikėjimu, malda ar eilutė gali atrodyti ne pats geriausias pasirinkimas. Šiuo atveju galima rinktis iš daugybės eilėraščių, citatų ir posakių. Žemiau yra 10 populiariausių eilėraščių ir citatų atminties kortelei pasirinkimų.

1) „Nemirtingumas“: Šis eilėraštis, kurį Clare Harner parašė po staigios brolio mirties, skatina skaitytoją neieškoti savo mylimojo prie kapo, kad ne ten, kur jį ras. Vietoj to jie juos ras vasaros vėjyje, rudens lietuje, juos supančioje gamtoje.

Aš esu tūkstantis vėjų, kurie pučia

Aš esu deimantas, blizgantis sniege

Aš esu saulės šviesa ant subrendusių grūdų,

Aš esu švelnus rudens lietus.

Kai pabundi ryto tyloje,

Aš esu greitas, veržlus skubėjimas

Iš tylių paukščių, skrendančių ratu,

Aš esu diena, pranokstanti naktį.

2) „Afterlight“: Šis trumpas eilėraštis, kurį parašė Helen Lowrie Marshall, prašo skaitytojo prisiminti savo mylimąjį laiminguose prisiminimuose.

Norėčiau, kad prisiminimas apie mane būtų laimingas.

Norėčiau palikti šypsenų spindesį, kai gyvenimas pasibaigs.

Norėčiau palikti aidą, tyliai šnabždantį keliuose,

Laimingų ir juokingų laikų bei šviesių ir saulėtų dienų.

Norėčiau, kad liūdinčiųjų ašaros nudžiūtų prieš saulę;

Apie laimingus prisiminimus, kuriuos palieku pasibaigus gyvenimui.

3) „Pasiilgau manęs, bet paleisk mane“: Šis eilėraštis, kurį parašė Viktorijos laikų poetė Christina Rossetti, yra priminimas pagalvoti apie gyvenimą, kuriuo pasidalinote su savo mylimuoju. Nors tu jų pasiilgsi, dabar jie turi mus palikti.

Kai priėjau prie kelio galo

Ir saulė man nusileido

Nenoriu jokių apeigų niūriame kambaryje

Kam verkti dėl išlaisvintos sielos?

Pasiilgau manęs šiek tiek, bet ne per ilgai

Ir ne žemai nulenkus galvą

Prisiminkite meilę, kuria kažkada dalinome

Nes tai yra kelionė, kurią turime eiti visi

Visa tai yra pagrindinio plano dalis

Žingsnis kelyje į namus

Kai esi vienišas ir serga širdimi

Eikite pas pažįstamus draugus

Ir palaidokite savo sielvartą darydami gerus darbus

4) „Tu esi šalia“: Šis eilėraštis trumpas ir mielas, bet jausmas – gražus. Tie, kurie miršta, visada yra su mumis mūsų širdyse ir mintyse, ir mes juos nešiojamės su savimi.

Net jei aš tavęs nematau.

Net jei esi toli.

5) „Tiems, kuriuos myliu“: Šis eilėraštis, parašytas Isla Paschal Richardson, dažnai cituojamas trumpiau. Visas eilėraštis yra gražus ir primena skaitytojui galvoti apie savo mylimąjį kaip su jais.

Jei kada nors palikčiau tave, kurį myliu

Eiti tyliu keliu,

Nekalbėk apie mane su ašaromis,

Bet juokkitės ir kalbėkite apie mane taip, lyg būčiau šalia jūsų.

(Aš atvažiuočiau – atvažiuočiau, ar galėčiau rasti būdą!

Bet ar ašaros ir sielvartas nebūtų kliūtis?)

Prašau, neleisk, kad mintis apie mane būtų liūdna

Nes aš myliu tave taip, kaip visada

Yra tiek daug dalykų, kuriuos vis dar norėjau padaryti

Tiek daug dalykų jums reikia pasakyti

Atminkite, kad aš nebijojau

Tai tiesiog paliko tave, su kuriuo buvo taip sunku susitaikyti

Čia su tavimi buvo rojus!

6) „Vyro palikimas“: Nors ir trumpas, šis eilėraštis skaitytojui primena, kad ne dalykai mus padaro tokiais, kokie esame, o tai, kaip elgiamės su žmonėmis ir kaip gyvename.

7) Gražus gyvenimas: Šis trumpas eilėraštis perteikia, koks nuostabus ir gražus žmogus buvo prarastas ir visada bus prisimintas.

8) „Kol mes esame atskirai“: Šis gražus eilėraštis perteikia žinią, kad nesvarbu, kokį atstumą atneštų mirtis, visada galite laikyti mylimą žmogų širdyje ir neprarasti jo atminties.

Atstumas gali mus atskirti,

bet mano širdis niekada tavęs nepaleis,

Nes dalį tavęs visada nešiojuosi su savimi.

Tai leidžia man išgyventi visą dieną.

Tai sukelia šypseną mano veide ir ašaras akyse.

Tai dalis mano svajonių, dėl kurių gyvenu ir kurias puoselėju.

Ta dalis yra mano vienintelis noras,

Žinau, kad tas noras kada nors išsipildys.

Bet kol kas laikysiuosi savo širdyje

prisiminimas apie tave ir niekada tavęs nepaleis.

9) „Jūs taip sunkiai dirbote“: Mirtis ne visada būna rami ir gali būti labai sunki tiems, kurie išgyvena. Šis eilėraštis puikiai primena apie tai ir apie tai, kaip mes galime pradėti rasti ramybę po tokios netekties.

Jūs taip sunkiai dirbote dėl tų, kuriuos mylėjote.

Su niekuo neatsisveikinai.

Tavo dvasia skrido mums nepažinus,

tavo darbas žemėje buvo atliktas.

Mes tavęs pasiilgome dabar, mūsų širdys skauda.

Bėgant laikui, mes jūsų vis labiau pasiilgome.

Tavo meili šypsena, Tavo švelnus veidas:

Niekas negali užpildyti jūsų laisvos vietos.

Tavo gyvenimas buvo meilė ir darbas,

Tikra tavo meilė šeimai.

Jūs padarėte viską, kas geriausia mums visiems.

Mes visada tave prisiminsime.

10) „Prisimink mane“: Margaret Mead eilėraštis dar kartą primena, kad mylimus žmones galime rasti įvairiais būdais: gamtoje, širdyje ir mintyse.

Prie gyvųjų aš dingau.

Prie liūdnų aš niekada negrįšiu.

Piktam buvau apgautas,

Bet laimingiesiems aš esu ramus,

O tikintiesiems aš niekada neišėjau.

Manęs nematyti, bet girdėti.

Taigi, kai stovi ant kranto ir žiūri į gražią jūrą – prisimink mane.

Kai su baime žvelgi į galingą mišką ir jo didybę – prisimink mane.

Kai žiūri į gėlę ir žavisi jos paprastumu – prisimink mane.

Prisimink mane savo širdyje, savo mintis, prisiminimus apie laikus, kuriuos mylėjome,

Kartą, kai verkėme, kai kovojome, kai juokėmės.

Nes jei tu visada apie mane galvosi, manęs niekada nebeliks.

Kad ir ką pasirinktumėte, atminties kortelės yra puikus būdas įamžinti mylimo žmogaus gyvenimą. Jie naudojami kaip prisiminimas tiems, kurie pažįsta mirusįjį, ir kai kuriems gali būti labai gydantys. Kokį eilėraštį rinktumėtės savo atminties kortelei? Ar žinote kitą variantą, kuris tiktų? Praneškite mums toliau pateiktuose komentaruose!



Source link